A. Jonynas

ANTANO JONYNO BIOGRAFIJA

 

Gimė 1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje, geležinkelininko šeimoje. Mortos ir Igno Jonynų šeimoje augo du vaikai – Antanas ir dviem metais jaunesnė sesuo Petrė. Motina buvo jautri ir labai gera, gražiai dainuodavo. Iš jos daug ką Antanas paveldėjo. Tėvas kiek uždaresnis, bet taip pat labai jautrus, gerbiamas kaimynų. Jis rūpestingai prižiūrėjo didžiulį sodą. Iš tėvo A. Jonynas greičiausiai paveldėjo norą padėti kitiems.

 

Vaikystėje berniukas buvo labai aktyvus ir smalsus, mėgo kitų dėmesį, buvo lyderis. Tėvas įskiepijo meilę knygai – žiemos vakarais gimnazistas Antanukas garsiai skaitydavo visai šeimai, populiariausia knyga – Vinco Krėvės „Skerdžius“. Skaitė ne tik lietuvių literatūrą, bet ir antikos rašytojus, užsienio ir rusų literatūros klasikus. Tėvas turėdavo kontroliuoti, mat sūnus kartais net pamokas pamiršdavo paruošti. Anksti susidomėjo istorija. Kūrybiniai sugebėjimai taip pat anksti pasireiškė – penktoje šeštoje gimnazijos klasėje leido ranka rašytą laikraštėlį. Kūrė eiles, noveles, dramas, net romaną buvo pradėjęs rašyti, išvertė nemažą ištrauką iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Vėliau Jonynas rašė: „Jeigu manęs nebūtų ištikusi sunki liga ir nebūčiau apakęs, tikriausiai visiškai būčiau sulindęs į knygas ir į savo kūrybą“.

 

Besimokydamas Alytaus gimnazijos šeštoje klasėje, 1940 m. pavasarį apako nuo sunkios gripo komplikacijos. Apakimas iš esmės pakeitė jo santykį su žmonėmis, rodės, kad visam laikui liko išstumtas iš aplinkinio pasaulio, atsiskyrė nuo bendraamžių, nebegalėjo mokytis. Bet jaunuolis nenuleido rankų. Apsipratęs kiek su neregio padėtimi, pradėjo daugiau bendrauti, išeiti iš namų, darėsi savarankiškesnis.

 

      1941 m. rudenį atvyko į Kauno aklųjų institutą. Gana greitai išmoko Brailio rašto, buvo aktyvus moksleivis, daug ir nuoširdžiai dirbo leisdamas instituto auklėtinių laikraštį ir rengdamas literatūrines popietes. Jaunuolis labai mėgo literatūrinius skaitymus (skaitydavo aklųjų pažįstami iš miesto), mėgo deklamuoti. Mintinai mokėjo geriausius to meto kūrėjų posmus. 1942 m. pavasarį Antanas išdrįso mokytojai parodyti savo eilėraščius, o po vasaros atostogų į Kauną jų atsivežė jau didelį pluoštą. 1942–1944 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Čia jis buvo pirmaujantis mokinys, seminariją baigė beveik vienais penketais. A. Jonynas – pirmasis Lietuvos istorijoje neregys, sėkmingai užbaigęs mokslus šioje įstaigoje. Studijuodamas labai daug rašė, jo eilėraščiai buvo publikuojami spaudoje. Jis buvo didžiausias švietėjas ir auklėtojas, turėjo įgimtą pedagogo gyslelę, jautė atsakomybę už kitų likimus, rūpinosi likimo draugų švietimu ir globa. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1951–1952 m. Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje.

 

1944 m. rugsėjo 1 d. Antanas Jonynas buvo paskirtas įgaliotiniu aklųjų organizacijai po Antrojo pasaulinio karo steigti, o spalio 4 d. paskirtas Lietuvos aklųjų draugijos organizacinio biuro pirmininku. Neregių bendruomenėje buvo labai aktyvus, išsiskyrė išprusimu ir toliaregiškumu, buvo tikras gerų darbų ir idėjų generatorius. Jam rūpėjo viskas: ir aklojo kasdienė buitis, ir švietimas, ir kultūros reikalai. 1963 m., įsteigus Lietuvos aklųjų draugijos leidyklą, tapo pirmuoju jos direktoriumi. Po kelerių metų, kai leidykloje buvo įsteigta nauja Tiflologinės literatūros redakcija, perėjo jai vadovauti.

 

Be darbo neregių organizacijoje, A. Jonynas aktyviai dalyvavo tuometinės Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Pokario metais pradėjo aktyviai kurti ir publikuoti savo kūrybą. 1949 m. A. Jonynas priimamas į Rašytojų sąjungos narius. Jis pirmasis neregys Lietuvoje, tapęs rašytojų bendrijos nariu. Dirbo „Pergalės“, „Literatūros ir meno“, „Moksleivio“ redakcijose. Jo plunksnai priklauso per 20 originalių knygų. Jis taip pat yra keliolikos knygų bendraautoris ar sudarytojas. Rašytojo kūryba buvo vertinama, yra gavęs įvairių premijų ir apdovanojimų: už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ 1974 m. paskirta respublikinė premija; 1977 m. Lietuvos aklųjų draugijos meno premija, 1979 m. (jau po mirties) už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ – LAD tiflologijos premija. Šioje knygoje keliamos aklųjų reabilitacijos, integracijos idėjos aktualios ir mūsų dienomis.

 

Kur tik Jonynas dirbo ar buvojo – rūpinosi žmonių reikalais, ieškojo būdų jiems padėti. Žmonės Antaną mylėjo, nes jis su visais bendravo nuoširdžiai, nebuvo abejingas jų skausmui, džiaugsmui, nelaimėms ir vargams. Be draugų jis negalėjo gyventi, visiems buvo atviros jo buto durys. Žmona yra sakiusi, kad jų namuose nuolat lankydavosi įvairiausi žmonės, vis su reikalais, su rūpesčiais ir prašydavo pagalbos. Sesuo pasakojo, kad iki paskutinių gyvenimo dienų brolis rūpinosi daugiau kitais negu savimi. Jis labai atsakingai gilinosi į kiekvieno rašytojo reikalus, kantriai ieškojo talento trupinėlių, paskatino ne vieną jauną rašytoją kurti, negailėjo patarimų, stengėsi, kad deramai būtų įvertintas mirusiųjų rašytojų atminimas. Jautriai globojo Paulių Širvį, stengėsi, kad jis gautų pensiją, bardavo, kai sutartu laiku nenueidavo pas gydytoją, į ministeriją ir pan. Jonynas buvo puikus oratorius, mokėjo dalykiškai ir sklandžiai kalbėti, tačiau kiekvienai reikšmingesnei kalbai jis gana ilgai ruošdavosi, jautė didžiulę atsakomybę. Todėl ir jo kalbų klausyti būdavo įdomu. Nemėgo verkšlenimo, savęs gailėjimo, tuščio pasipūtimo. Kaip sakė S. Jonynienė, Antanas „žmogų vertino pagal tai, ar jis teisingas, doras ar geras. Jam nerūpėjo, kokios jis tautybės. Visų tautybių žmonės laukiami ir gerbiami buvo mūsų namuose.“

 

Antano ir Stasės Jonynų šeimoje augo šeši vaikai: trys sūnūs ir trys dukros. Abu tėvai vaikus auklėjo pasitardami, pasiginčydami, šeimoje netrūko meilės, santarvės, pasitikėjimo ir teisybės. Dukra Dalia yra sakiusi, kad negalinti atrinkti, kurių dalykų ji išmoko iš tėčio, kurių iš mamos. Tėtė ir mama labai mylėjo vienas kitą, jie buvo dvi vienos būtybės pusės. Visi namuose buvo orientuoti į didžiausias žmonijos vertybes, į menus: muziką, poeziją, dailę. Vyriausiasis sūnus – taip pat Antanas, taip pat poetas, po tėvo mirties parengė ir išleido Antano Jonyno poezijos rinktinę „Rugsėjo pilnatis“.

 

Pažinti žmogų, gamtą, visuomenę, atsiverti pasauliui... Tokia buvo Antano Jonyno prigimtis, tokį jį prisimena ir draugai.

 

Staigi mirtis (1976 m. liepos 5 d.) nutraukė kūrėjo trisdešimt penkerių metų darbą.
Anot monografijos apie Antaną Jonyną autorės Janinos Riškutės, – „metai, užuot gramzdinę į užmarštį, saugo jį gyvą, artimą mums.“


Antanas Jonynas palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

 

 

* * *

* * *

Parengta pagal:

Jonynas A. Žmogiškoji reabilitacija. — Vilnius, Mintis, 1979.
Riškutė J. Antanas Jonynas. — Vilnius, Vaga, 1988.
Jonynas, Antanas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. — Vilnius, Mokslo ir leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 707.
A. Jonynas amžininkų prisiminimuose / sudarė Juozas Marcinkus. — Klaipėda, Eldija, 1994.