Šiame žurnalo „Journal of Visual Impairment & Blindness“ numeryje rasite straipsnių apie psichikos sveiktą, specialistų rengimą, regos negalią turinčiųjų reabilitaciją, kiek papildomo laiko skirti mokyklos testams atlikti ir kitas temas.
Viename iš straipsnių atkreipiamas dėmesys, kad, nepaisant pastangų šviesti visuomenę, depresiją ir kitokių psichikos sveikatos sunkumų turintys neregiai dažnai negauna reikiamos pagalbos. Londono oftalmologijos instituto mokslininkė Soyoung Choi su bendradarbiais parengė anketą, ir 160 respondentų atsakė į klausimus internetu arba telefonu. Išnagrinėję atsakymus mokslininkai padarė išvadą, kad reguliarios konsultacijos ir psichologinės paslaugos, skirtos depresijos simptomams, lėtiniam nuovargiui ir dideliam stresui mažinti, turėtų būti tęsiamos net ir baigus regos netekusiųjų reabilitacijos programas.
Kitame straipsnyje japonai Miyauchi, Aomatsu, Seiwa ir Matsuda, pasitelkę mokslinius tyrimus, nagrinėja dalyką, jau daugelį metų laikomą akademine norma, t. y., kad regos sutrikimų turintiems mokiniams reikia daugiau laiko skirti užduotims atlikti. Testams, kitoms užduotims atlikti dažnai skiriama nuo 1,5 iki 2 kartų daugiau laiko nei visiems mokiniams. Suabejoję nusistovėjusia praktika, autoriai atkreipia dėmesį, kad tinkamai įrengus ar pritaikius mokymosi aplinką, neregiams geriau seksis, jie galės atlikti užduotis per visai klasei skirtą laiką.
Šiame numeryje yra net trys straipsniai apie regos reabilitacijos specialistų mokymo ir rengimo praktiniam darbui aspektus. Pirmame iš jų, mokslininkės Herzberg, Rosenblum ir McBride nagrinėja, kaip turimomis priemonėmis ir sąlygomis užtikrinti kokybišką regos reabilitacijos specialistų rengimą. Kitame straipsnyje Baguhn ir Silverman rašo, kad sertifikuotų orientacijos ir mobilumo instruktorių ir šunų vedlių dresavimo specialistų rengimas, daugelį metų laikytas atskirais dalykais, dabar suartėjo, – daugelis jų yra baigę mokslą abiejose srityse. Straipsnio autorės pritaria šiai tendencijai ir siūlo orientavimosi aplinkoje ir mobilumo instruktoriams dažniau konsultuotis su šunų vedlių dresavimo specialistais. Trečiajame straipsnyje Travers rašo apie regos reabilitacijos specialistų darbą su vidurines mokyklas bebaigiančiais neregiais, kuriems teks rinktis profesiją. Ji apklausė 87 specialiuosius pedagogus ir tiflopedagogus vienoje JAV pietryčių valstijoje, norėdama sužinoti, ar mokytojams pakanka žinių ir ar jie domisi kvalifikacijos kėlimu. Dauguma tiflopedagogų atsakė, kad darbe vidutiniškai savimi pasitiki, bet mokymais ne itin domėjosi.
JVIB, kaip tarptautinis žurnalas, publikuoja straipsnius apie sutrikusios regos asmenų švietimą, mokymą, įdarbinimą ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse. Šiame numeryje yra straipsnis apie silpnaregius, besimokančius trijose Nigerijos aklųjų mokyklose, taip pat apie kurčių ir neprigirdinčių studentų, turinčių regos sutrikimų, skaičių Ganoje.
Parengė Audronė Gendvilienė
Komentarai