Brailio raštas Lietuvoje

Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos apskrities Kuktiškių valsčiaus Paneveržio kaime. Motinos neteko būdamas dvejų metų, todėl užaugo pas dėdę netoli Vyžuonų miestelio, mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje.

1919 m. birželį įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas.1921 m. jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1923 m. sausio 6 d. mūšyje su baltalenkių partizanais Avižonių kaime netoli Širvintų sprogus granatai buvo sužeistas į galvą. Po sužeidimo neteko regėjimo ir dalies klausos. Tais pačiais metais apsigyveno Kaune, bendrabutyje, skirtame karo metu negalią įgijusiems kariams. Kaip rašo Vytautas Toločka, „Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje kurį laiką nebuvo organizacijos, kuri rūpintųsi karo invalidais. Pagaliau visuomenės veikėjas generolas Vladas Nagevičius, vadovavęs Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybai, suorganizavo, kad nedidelė karo invalidų grupė būtų apgyvendinta Kauno karo ligoninės bendrabutyje. 1924 m. V. Nagevičius prie Karo muziejaus subūrė Lietuvos karo invalidams šelpti komitetą, turėjusį rūpintis invalidų amatų apmokymu ir įdarbinimu.“ Šis komitetas pasirūpino lėšomis, reikalingomis karo metu negalią įgijusių neregių mokymuisi Rygos aklųjų institute. Lėšos buvo skirtos kelionės išlaidoms, aprangai, patalynei, kitas išlaidas padengė Rygos aklųjų institutas.

1925 m. rugpjūčio pabaigoje keturi karo metu negalią įgiję neregiai – Pranas Daunys, Jurgis Pratkevičius, Jonas Skuodis, Tamošius Pisanka ir regintis palydovas, taip pat karo metu įgijęs negalią Jonas Varkalis, išvyko į Rygos aklųjų institutą. Per 1925–1926 mokslo metus jie pramoko šepetininko amato, o P. Daunys mokėsi ne šepečių gamybos, bet bendrojo lavinimo dalykų, užsienio kalbų ir muzikos.

1926 m. vasarą jis padėjo organizuoti Lietuvos aklųjų suvažiavimą, pats jame aktyviai dalyvavo ir buvo išrinktas naujai įkurtos Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdybos nariu. Grįžęs iš Rygos aklųjų instituto, lietuvių kalbai pritaikė Brailio rašto abėcėlę. Lietuvos visuomenei originaliąją Brailio rašto abėcėlę pirmasis pristatė profesorius Petras Avižonis 1923 m. išleistoje knygelėje „Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje“.

Prano Daunio sukurta lietuviška Brailio abėcėle buvo mokomi 1928 m. pradėjusio veikti Kauno aklųjų instituto mokiniai. 1930 m. ten Brailio raštu pradėta spausdinti knygas. Ši abėcėlė buvo naudojama iki 2000 m., kai joje buvo įvesta keletas pakeitimų. Atnaujinta abėcėlė vadinama reformuota lietuviška Brailio rašto abėcėle.

Reformuota lietuviška Brailio abėcėlė, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2000 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 878.

1927 m. rugpjūčio mėnesį P. Daunys lankėsi Karaliaučiaus aklųjų institute, kuriame to paties renginio metu vyko II-sis tarptautinis aklųjų suvažiavimas ir XVII-sis tiflopedagogų suvažiavimas.

Pranas Daunys buvo pirmasis Lietuvos neregys, gavęs itin aukštus valstybės apdovanojimus. 1928 m. gegužės 15 d. aktu LR prezidentas jį apdovanojo pirmos laidos trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.

Jis buvo vienas iš 1938 m. įkurto Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto steigėjų. 1944–1945 m. dirbo Kauno aklųjų įmonėje direktoriumi. Po to iki mirties 1962 m. su pertraukomis dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate darbininku namudininku. Amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse.

P. Daunys buvo ne tik visuomenės veikėjas ir lietuviškos abėcėlės sudarytojas, bet ir muzikantas bei literatas. Puikiai grojo fortepijonu: iš pradžių to mokėsi Rygos aklųjų institute, vėliau Kaune, pas muzikos mokytojus Elzę Herbek-Hansen, Jadvygą Čiurlionytę, Nikodemą Martinonį. Įgytos žinios leido dirbti muzikos mokytoju Kauno aklųjų institute, koncertuoti Kauno salėse. Pats kūrė dainas ir muzikines pjeses. Kauno karo muziejuje bei Liaudies namuose akomponavo dainininkams, skambino Bethoveno, Ferenco Listo, kitų muzikos klasikų kūrinius. Koncertavo su pasaulinio garso smuikininku Jaša Heifecu. Be to, bendradarbiavo spaudoje. 1928–1940 m. paskelbė straipsnių apie neregius bei kurčiuosius žurnaluose „Mūsų aklieji“, „Aklųjų dalia“, kitoje Lietuvos periodikoje kėlė organizuoto aklųjų ir kurčiųjų judėjimo idėją. Išleido prisiminimų knygą „Vargo keliais“ (1933 m.), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937 m.), apysaką „Benius Vanagas“ (1940 m.). Prisiminimuose atkūrė nepriklausomybės kovų su bermontininkais ir lenkais akimirkas.

Prano Daunio literatūros kūriniai:

• Vargo keliais: atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo. – Kaunas, 1933. – 125 p.

• Ties likimo sostu: novelės. – Kaunas: Lietuvos karo invalidų sąjunga, 1937. – 128 p.

• Benius Vanagas, arba taip augo Lietuvos savanoris. – Kaunas, 1940. – 303 p.

• Raštai. – Vilnius: Lietuvos katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti, 1996. – 432 p.

Atminimo įamžinimas

• 1992 m. įkurtas katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti.

• 1996 m. ant daugiabučio pastato Savanorių prospekte Kaune pritvirtinta atminimo lenta Pranui Dauniui.

• 2000 m. išleista Valentino Vytauto Toločkos sudaryta prisiminimų knyga „Skleidęs šviesą tamsoje“.

• 2000 m. išleistas pašto vokas „Pranas Daunys 1900–1962“ (dailininkas Viktoras Jasanauskas).

• 2000 m. gimtajame Paneveržio kaime Utenos rajone pastatytas tautodailininko Prano Kaziūno sukurtas koplytstulpis.

• 2010 m. jo vardas suteiktas Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui.

• 2015 m. Kaune, Taikos pr. 6A, pastatyta Prano Daunio natūralaus dydžio bronzinė skulptūra (skulptorius Jonas Gencevičius).