Luji Brailis

Luji Brailis apako ankstyvoje vaikystėje dėl nelaimingo atsitikimo. Pradėjo lankyti savo miestelio mokyklą, kur atsiskleidė jo gabumai, nors visko mokėsi tik iš klausos. Vietinis dvarininkas Luji tėvams patarė atiduoti vaiką į Paryžiaus aklųjų institutą. Šiame institute vaikai mokėsi tiflopedagogo Valentino Hajuji abėcėlės.

V. Hajuji raštu išspausdintos knygos buvo nepatogaus formato, per didelės, per sunkios vaikams. Jos buvo sudėtingai įrištos, labai trapios ir brangios: kai buvo atidarytas aklųjų institutas, jame iš viso buvo trys knygos. Nepaisant to, V. Hajuji uoliai propagavo jų naudojimą. Jo požiūriu, knygos labai gerai tiko neregiams mokyti, jas greitai pamėgo kiti tiflopedagogai ir, kaip atrodė regintiesiems, šis mokymo būdas padėdavo pasiekti geriausius neregių mokymo rezultatus. Tačiau Brailis ir jo mokyklos draugai greitai suprato tų knygų trūkumus. Nepaisant to, V. Hajuji pastangos vis tiek davė puikų rezultatą – pedagogai pripažino, kad lytėjimo pojūčio pasitelkimas yra veiksminga neregių skaitymo strategija. Pagrindinis V. Hajuji sistemos trūkumas buvo tas, kad ji „kalbėjo pirštams akių kalba“.

Brailis daug kartų skaitė Hajuji knygas, bet lygiai taip pat dėmesingai klausėsi mokytojų pasakojimų. Jis pasirodė esąs labai pažangus mokinys ir, baigęs mokyklą, iš karto buvo paprašytas likti dirbti mokytojo padėjėju. 1833 m. jis buvo paaukštintas iki mokytojo pareigų. Didžiąją savo gyvenimo dalį Brailis gyveno ir dirbo aklųjų institute, kur dėstė istoriją, geometriją ir algebrą.

Luji Brailio potraukis muzikai ir ypatingi gabumai leido jam tapti puikiu violončelininku ir vargonininku. Muzikos pamokas jaunuoliui vedė žymus to meto vargoninkas Jeanas-Nicolasas Marriguesas. Muzikiniai talentai Luji Brailiui atvėrė Prancūzijos bažnyčių duris, kur jis grojo vargonais mišiose. Pamaldus katalikas Luji Brailis ėjo vargonininko pareigas Paryžiaus Saint-Nicolas-des-Champs bažnyčioje 1834–1839, o vėliau – Saint-Vincent-de-Paul bažnyčioje.

Brailio raštas

Paveikslėlyje - pirmasis Brailio rašto variantas, skirtas prancūziškai abėcėlei

Luji Brailis užsibrėžė sukurti skaitymo ir rašymo sistemą, kuri galėtų įveikti reginčiųjų ir neregių bendravimo spragą. Jo paties žodžiais: „Prieiga prie informacijos plačiąja prasme yra prieiga prie žinių, ir tai mums gyvybiškai svarbu, jei mes [neregiai] nenorime ir toliau būti niekinami ar globojami maloningų reginčiųjų. Mums nereikia gailesčio, taip pat nereikia priminti, kad esame pažeidžiami. Su mumis turi būti elgiamasi kaip su lygiais – ir tai gali suteikti informacija”.

Paveikslėlyje trys raidžių A ir Z formos: Hajuji, Barbjė ir Brailio

Pradžia

1821 m. Brailis sužinojo apie informacijos perdavimo sistemą, kurią sukūrė Prancūzijos armijos kapitonas Šarlis Barbjė (Charles Barbier). Barbjė noriai pasidalijo savo išradimu, vadinamu „naktiniu rašymu“, kuris buvo taškų ir brūkšnių kodas, įspaustas storame popieriuje. Šiuos įspaudus buvo galima užčiuopti pirštais, todėl kariai galėjo dalytis informacija mūšio lauke, neįžiebdami žibintų ir nekalbėdami. Kapitono kodas pasirodė esąs pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima naudoti pradine karine forma, tačiau jis įkvėpė Luji Brailį sukurti savo sistemą.

Luji Brailio raštas

Brailiui nenuilstamai dirbant prie savo idėjos, naujoji rašto sistema buvo iš esmės užbaigta 1824 m., kai Luji tebuvo penkiolika metų. Barbjė naktinio rašymo sistemoje jis daug ką pakeitė, supaprastindamas jos formą ir maksimaliai padidindamas efektyvumą. Kiekvienai raidei Brailis padarė du vienodus stulpelius ir sumažino reljefinių taškų skaičių langelyje nuo dvylikos iki šešių. Savo sistemą jis paskelbė 1829 m., o antrajame leidime 1837 m. atsisakė brūkšnių, nes juos buvo per sunku perskaityti. Svarbiausia, kad mažesnius Brailio rašto langelius buvo galima perskaityti kaip raides vienu pirštu.

Natos Brailio raštu

Netrukus sistema buvo išplėsta, įtraukiant Brailio raštu užrašytas natas. Brailis panoro sukurti sistemą natoms užrašyti, kad muzikinis kodas būtų „pakankamai lankstus, kad atitiktų unikalius bet kokio instrumento reikalavimus“. 1829 m. jis išleido pirmąją knygą apie savo sistemą, pavadintą „Žodžių, muzikos ir paprastų dainų užrašymo taškais metodas, skirtas akliesiems ir jiems pritaikytas“. Įdomu tai, kad ši knyga pirmą kartą buvo išspausdinta Hajuji sistemos reljefinių raidžių metodu.

Publikacijos

Luji Brailis parengė keletą darbų apie Brailio raštą ir apie neregių švietimą. Leidinys „Žodžių, muzikos ir paprastų dainų užrašymo taškais metodas, skirtas akliesiems ir jiems pritaikytas“ buvo pataisytas ir dar kartą išleistas 1837 m. Kitais metais pasirodė jo parengtas matematikos vadovėlis „Mažoji pradedančiųjų aritmetikos apžvalga“. Monografija „Naujas metodas, kuriame taškais atvaizduojamos raidės, žemėlapiai, geometrinės figūros, muzikiniai simboliai ir kt., skirtas akliesiems naudoti“ buvo paskelbta 1839 m. Daugelį originalių spausdintų Brailio rašto darbų galima rasti Luji gimtuosiuose namuose veikiančiame muziejuje Kuvrė mieste.

Dekapointas

Leidinyje „Naujas metodas, kuriame taškais atvaizduojamos raidės ...“ (1839) buvo pateiktas Brailio naujos rašymo sistemos planas, kuriuo neregiai galėtų rašyti raides taip, kad jas galėtų perskaityti regintys žmonės. Sistema, pavadinta „dekapointu“, sujungė Brailio taškų rašymo badant skylutes metodą su nauju specializuotu tinkleliu, kurį Brailis sumanė uždėti ant popieriaus lapo. Naudojant kartu su susieta skaičių lentele (taip pat sukurta Brailio, kurią reikėjo įsiminti), tinklelis padeda nereginčiam rašančiajam tiksliai atkurti standartinę abėcėlę.

Sukūręs „dekapointą“, Brailis padėjo savo draugui Pierre'ui-Françoisui-Victorui Foucaultui, kuris kūrė prietaisą, pavadintą rafigrafu, galintį įspausti raides taip, kaip rašomoji mašinėlė. Foucaulto mašina buvo įvertinta kaip labai sėkminga ir buvo eksponuojama pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1855 m.

Gyvenimo saulėlydis

Nors mokiniai žavėjosi ir gerbė Brailį, jo rašymo sistemos aklųjų institute nebuvo mokoma, kol jis ten dirbo. Valentino Hajuji, mirusio 1822 m., įpėdiniai nerodė jokio noro keisti nusistovėjusius mokymo metodus, tiesą sakant, jie buvo priešiškai nusiteikę prieš Brailio rašto naudojimą. Daktaras Alexandre‘as François-René Pignieras, mokyklos direktorius, buvo atleistas iš pareigų, kai jo nurodymu į Brailio raštą buvo išverstas istorijos vadovėlis.

Brailis visada buvo liguistas vaikas, o jo būklė suaugus dar pablogėjo. Jį kankino nuolatinė kvėpavimo takų liga, kaip manoma, tuberkuliozė. Nepaisant to, kad tuo metu nebuvo gydymo, Brailis sirgdamas išgyveno ilgus 16 metų. Sulaukęs 40 metų jis buvo priverstas atsisakyti mokytojo pareigų. Kai Luji būklė ypač pablogėjo, jis buvo paguldytas į Karališkąją ligoninę, kur mirė 1852 m., dvi dienos po to, kai jam suėjo 43 metai.

Palikimas

Neregių moksleivių reikalavimu, Brailio rašto sistemą Paryžiaus aklųjų institutas galutinai priėmė 1854 m., praėjus dvejiems metams po Luji Brailio mirties. Sistema išplito visame prancūzakalbiame pasaulyje, kiek lėčiau plito kitose šalyse. Tačiau kai per pirmąją visos Europos tiflopedagogų konferenciją, įvykusią 1873 m., Brailio rašto įteisinimą aktyviai palaikė dr. Thomas Rhodesas Armitage'as, iškiliojo rašto tarptautinė plėtra paspartėjo. 1882 m. Dr. Armitage'as jau galėjo pranešti, kad „civilizuotame pasaulyje tikriausiai nėra nė vienos institucijos, kurioje Brailio raštu nebūtų naudojamasi, išskyrus kai kurias Šiaurės Amerikoje.“ Tačiau ir ten Brailio raštas laimėjo. JAV aklųjų mokyklos jį įteisino 1916 m., o universalus anglų kalbos Brailio raštas buvo įformintas 1932 m.

Ir toliau atsiranda naujų Brailio rašto technologijų, įskaitant tokias naujoves kaip Brailio rašto kompiuteriniai terminalai arba „RoboBraille“– el. pašto vertimo į Brailio raštą paslauga. Praėjus beveik dviem šimtmečiams po išradimo, Brailio raštas išlieka patikima, naudinga rašymo sistema viso pasaulio neregiams.

Atminimo įamžinimas

Didžiulio asmeninio Luji Brailio palikimo svarbą 1952 m. taikliai įvertino amerikiečių ir anglų rašytojas Tomas Sternsas Eliotas: „Bene geriausiai Luji Brailio atminimą pusiau sąmoningai įamžinome mes, jo vardu pavadinę jo sugalvotą raštą – ir šioje šalyje [Anglijoje] pritaikę jo vardo tarimą mūsų kalbai. Mes pagerbiame Luji Brailį kaskart, kai kalbame apie Brailio raštą. Tad jo atminimas bus išsaugotas ilgiau nei daugelio kitų, savo laiku daug garsesnių už jį.“

Brailio tėvų namas Kuvrė miestelyje, kur jis praleido vaikystę, įtrauktas į istorinių pastatų registrą. Jame įsikūręs Luji Brailio muziejus. Miestelio aikštėje pastatytas didelis paminklas, o aikštė pavadinta Brailio aikšte. Minint šimtą metų po Luji Brailio mirties, jo palaikai iš Kuvrė kapinaičių buvo perkelti į Paryžiaus Panteoną. Kaip simbolis Luji Brailio rankos buvo paliktos Kuvrė – pagarbiai perlaidotos prie jo gimtųjų namų.

200-osios Luji Brailio gimimo metinės 2009 m. visame pasaulyje buvo minimos parodomis ir simpoziumais, skirtais priminti apie jo gyvenimą ir pasiekimus. Belgija ir Italija jam paminėti nukalė 2 eurų monetas, Indija – 2 rupijų monetas, o JAV – vieno dolerio monetas. Luji Brailio gimimo dieną, sausio 4 d., kasmet minima Pasaulinė Brailio rašto diena. Minint šią sukaktį, Lietuvos aklųjų biblioteka išleido dvi knygas apie Luji Brailį: J. Roblin „Skaitantieji pirštai: Luji Brailio gyvenimas (1809–1852) (išleista 2010 m., iš anglų kalbos vertė A. Gendvilienė) ir M. Davidson „Luji Brailis – tamsos vaikas“ (išleista 2009 m., iš prancūzų kalbos vertė J. Karazijaitė).

Brailio atminimas šiuolaikinėje kultūroje

Dėl savo pasiekimų, padarytų labai jauname amžiuje, Luji Brailis tapo sektinu pavyzdžiu vaikams, apie jį parašyta daugybė vaikiškos literatūros kūrinių, sukurta televizijos ir kino filmų. Tarp jų:

• Amerikos televizijos filmas „Jaunieji herojai: Luji Brailis“ (2010 m.);

• prancūzų televizijos filmas „Une lumière dans la nuit“ (2008 m.) (anglų kalba jo ieškokite pavadinimu „The secret of Braille“ („Brailio paslaptis“);

• pjesę „Brailis: ankstyvasis Luji Brailio gyvenimas“ (1989 m.) parašė Lola ir Colemanas Jenningsai;

• Luji Brailis minimas dainoje „Merci, Louis“, kurią sukūrė dainininkas ir dainų autorius Terry Kelly, Kanados Brailio raštingumo fondo pirmininkas;

• dar yra miuziklas „Brailio rašto palikimas“, pasakojantis Luji Brailio istoriją, kurį režisavo Thomas Southerlandas ir kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino prancūzų aktorius Jérôme‘as Pradonas, pirmą kartą parodytas Londono „Charing Cross“ teatre 2017 m. balandžio mėn.