Peršokti į pagrindinį turinį

J. Palšauskienė

J. Palšauskienė
Mielas mano broli Vitai,

rašau Tau laišką, nors tavęs netekome prieš septynerius metus… Šį rugpjūtį švęstume Tavo šešiasdešimtmetį, deja, teks tik paminėti. Dažnai Tave prisimenu, o prisiminti padeda Tavo dovanotos gėlės, kurias auginu ant palangės. Prieš aštuonerius metus, kai jau sunkiai sirgai, Tu pakvietei mane į Kompiuterių centrą Aklųjų mokykloje, taip nuoširdžiai pasakojai apie savo nuveiktus darbus, rodei, kiek sukūrėt įvairiausių pagalbinių priemonių gerinant, palengvinant aklųjų gyvenimą. Tu buvai savo darbo, veiklos fanatas, kuris dirba iki paskutiniųjų jėgų: nors ir sunkiai sirgdamas, važiuodavai į savo darbą, atiduodamas visą save. Ir tada tu nulaužei keletą šakelių nuo suvešėjusio storalapio, kuris augo Kompiuterių centro vestibiulyje, sakydamas, kad norėtum, kad auginčiau tą gėlę savo namuose, tarsi perduodamas tai, kas primintų Tave. Labai džiaugiuosi dėl to, nes ji auga, tiesiog bujoja, kiekvienais metais nugeniu ją ir dalinuosi augalėliais su man brangiais žmonėmis – ji auga pas mūsų seserį ir pusseseres, pas mano dukrą, beveik visuose mano pažįstamų, draugų namuose, netgi perdaviau į mokyklas Kaune ir Panevėžyje, vaikučiams buvo pravedamos gėlių auginimo pamokėlės. Taigi, priminti apie save galima ir tokiu būdu.

Šeimoje Tu buvai vyriausias vaikas. Ir mes, dvi jaunesnės sesės. Nuo pat vaikystės mama ugdė meilę ir atsakomybę, visada mes buvome kartu, jei eidavai į kiemą žaisti su draugais, ar į filmą, turėdavai mus vestis kartu. Gal Tau tai ir nelabai patikdavo, bet turbūt todėl mes užaugome labai artimi. Vieną kartą, užsižaidęs kieme, pamiršai mus paimti iš darželio… Tėvai, vakare grįžę iš sodo, turėjo važiuoti į namus pas auklėtojas mūsų pasiimti. O tada tai buvo… Gavai pylos nuo tėvelio. Taip mes su sese tada verkėm, labai gaila Tavęs buvo, bet tai ir buvo vienintelis kartas, kada buvai nubaustas… Tą įvykį gerai prisimenu, nors jau praėjo beveik 50 metų.

Mama labai rūpinosi Tavo blogėjančiu regėjimu, važiavote, kur tik buvo galima tikėtis pagalbos, prisimenu, kad vykote į Odesą, Minską. Labai išgyvenome ir mes, laukdavome, tikėdami, kad rasit tinkamų vaistų, kurie sustabdytų vis blogėjantį regėjimą. Anksti, kai Tau buvo 15 metų, išvažiavai iš Panevėžio į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. Mes dažnai Tave lankydavom, pažinojom Tavo draugus. Daug apie juos pasakodavai, labai tavęs laukdavom grįžtant į namus.

Kai įstojau mokytis į Vilniaus universitetą ir negavau bendrabučio, metus laiko su žmona Stasele priėmėt mane gyventi pas save, nors tai buvo mažas vieno kambario butelis.

Anksti netekome Mamos, Tau tebuvo 25-eri, man tik 20, ir tuomet Tu stengeisi mums ją atstoti. Labai dažnai bendravome, dažnai atvažiuodavai į Panevėžį. Tu buvai pirmasis mokytojas, išmokinęs mane dirbti su kompiuteriu. Džiaugeisi mūsų su sese vaikais, buvai tarsi šeimos metraštininkas, įamžindavai, kaip augo mūsų vaikai, visas šeimos šventes ar svarbesnius įvykius, dėka Tavęs dabar turime įrašus su mūsų tėvelio, vyriausios tetos gyvais prisiminimais, vaikų vestuvėmis, mūsų ir giminių jubiliejais.

Per tuos septynerius metus, kai Tavęs jau nėra, išaugo mūsų šeimyna: sesuo Aurelija jau turi keturis, ir aš jau laukiu ketvirtojo anūko… Tokiomis dienomis labiausiai pasiilgstu Tavęs ir galimybės pasidalinti tokiomis džiugiomis naujienomis.

Kai danguje pasirodo vaivorykštė, visada prisimenu jus, išėjusius mano brangiausius – Mamą, Tave ir Tėtį, tarsi mojuotumėt iš aukštybių… Kartais jos vienu metu šviečia trys…
Vito Purlio jaunėlės sesers Jūratės PURLYTĖS (PALŠAUSKIENĖS) laiškas broliui Vitui

PANEVĖŽYS. 2018 m. gegužė.

 

S.138

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"