Peršokti į pagrindinį turinį

S. Armonas

S. Armonas

Vadinome profesoriumi

Mūsų su Vitu amžiaus skirtumas – tik metai, bet aklųjų mokykloje Kaune, o paskui ir Vilniuje mokėmės skirtingose klasėse. Gyvenime metų skirtumas nieko nereiškia, mokyklos suole – gali reikšti labai daug!

Kauno aklųjų mokykloje su Vitu bendravome nedaug, Vilniaus – daugiau, bet apie kokią nors tvirtesnę draugystę negalėčiau kalbėti. Sostinėje po aklųjų mokyklos stogu buvome tik metus, o paskui Vitas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Artimiau gyvenimas mus suvedė, kai 1981–1985 m. tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute kartu studijavome tiflopedagogiką. Vitui tai buvo jau antroji specialybė. Susitikdavome sesijų metu, vienijo bendra veikla, bendri interesai.

Paradoksas, bet intensyvus mūsų bendravimas prasidėjo nuo 1991 m. rudens, kai Vitas ir dar du jaunuoliai – Remigijus Audiejaitis ir Sergejus Mechas – išvyko į Filadelfiją, Overbruko aklųjų mokyklos tarptautinę programą mokytis dirbti su kompiuteriais. Vitas nenorėjo prarasti ryšio su Lietuva, o aš buvau tas „ryšininkas“, siųsdavau jam garsinius laiškus. Turėjau magnetofoną: prikalbu kasetę, įrašau žinių iš radijo, tada supakuoju, einu į centrinį paštą ir siunčiu. Vitas bendravo su Amerikos lietuvių bendruomenės atstovais, duodavo tų kasečių paklausyti ir jiems. Tada visi buvome emociškai pakylėti, visiems ryšys su Lietuva buvo labai svarbus. Keletą kartų bendravome ir telefonu. Tų dienų komunikacija dabartiniam žmogui sunkiai įsivaizduojama: mobiliųjų telefonų nebuvo, žmonės bendraudavo vien laidiniais. Bendravimas, ypač su tokiomis šalimis kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, buvo sudėtingas. Pokalbius reikėdavo užsisakyti iš anksto, operatoriai paskirdavo valandą, o laikas Lietuvoje ir Amerikoje skiriasi: pas mus diena, ten naktis, ir atvirkščiai. Kokią valandą prieš numatytą pokalbį jau sėdi prie telefono ir lauki. Paprastai mūsų pokalbiai vykdavo Vilniuje, Skroblų g. 15 esančiame bendrabutyje. Šių dienų žmogui skamba irgi neįprastai, tačiau bendrabutis turėjo savo auklėtojus, savo telefoną, kuriuo naudodavosi ne vienas jo gyventojas, štai prie to telefono ir budėdavau, kol mane sujungdavo su Vitu. Garsinius laiškus siųsdavau vos ne kas mėnesį, o telefonu esame bendravę kokius tris kartus.

Vitui grįžus mūsų bendravimas nenutrūko. Priešingai, dar labiau suintensyvėjo. Tuomet jau dirbau LASS pirmininko pavaduotoju, o Vitas visa galva pasinėrė į kompiuterinio raštingumo ir kompiuterių plėtros reikalus. Vitas buvo pirmasis tiek mano paties, tiek mano kolegų kompiuterinio raštingumo mokytojas. Prieš ketvirtį amžiaus kompiuteriai buvo ne šiaip naujovė, bet tikrų tikriausias perversmas, nelengvai suvokiamas ir perprantamas. Vitas sudėtingus dalykus mokėjo aiškinti paprastai, suprantamai ir nuosekliai, bet susiaurinti jo asmenybę iki paprasto mokytojo būtų nedovanotina klaida. Tai buvo strategas, naujovių ieškotojas ir jų įgyvendintojas. Vitas ne šiaip išmokė kompiuteriu naudotis keliolika ar keliasdešimt aklųjų bendruomenės narių, bet pradėjo naują visų mūsų gyvenimo etapą – informacinio raštingumo etapą. Kompiuteriais jis sugebėjo „užkrėsti“ ne tik jaunus, bet ir vyresnės kartos akluosius.

1991–1992 m. užsimezgęs ryšys tęsėsi visus tolimesnius metus iki Vitui iškeliaujant į amžinybę. Turėjome daug bendrų idėjų, daug gražių projektų. Ne viskas vyko lengvai ir sklandžiai taip, kaip norėjome. Daug laiko ir jėgų išeikvojome ieškojimams kurdami lietuvių kalbos balso sintezę. Kompiuterių pajėgumai, lyginant su mūsų dienomis, buvo neįtikėtinai maži, mūsų norai ir lūkesčiai – dideli. Teko juos derinti, ieškoti visiems priimtiniausio varianto. Pradėjome bendradarbiauti su „Rosasoft“ kompanija Čekijoje. Kartu su Vitu vykome į Čekiją, aiškinomės galimybes. Visa, ko imdavosi, Vitas imdavosi labai nuoširdžiai ir labai atsidavęs. Visada buvo aistringai atviras naujovėms! Tie, kas artimiau bendravome su Vitu, jį dažnai vadindavome profesoriumi. Neatsimenu, kaip visa tai atsitiko, bet to „titulo“ autorius esu aš – kažkada juokais pavadinau profesoriumi ir tas „akademinis laipsnis“ jam lipte prilipo. Iš tikrųjų Vitas nebuvo joks profesorius, bet viską, ko imdavosi, darė profesoriškai: solidžiai, kompleksiškai, numatydamas toli į priekį. Visa jo asmenybė dvelkė profesorišku solidumu, užmojų platumu, ir kartu tai buvo labai šiltas, naujovėms atviras žmogus.

Dažniausiai suprantame, koks žmogus buvo šalia mūsų, tik jam išėjus į amžinybę. Tik 2011 m., Vitui išėjus į amžinybę, supratome, kad visus tuos metus su mumis ir šalia mūsų buvo tikras mokytojas ir tikras grynuolis.

Sigitas Armonas

Vilnius,

2018 m. birželis

S.142

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"