Lietuvos aklųjų bibliotekoje dirbu jau beveik dvidešimt metų. Pirmieji dešimt – kai bibliotekai vadovavo Jadvyga Kuolienė. Po jos LAB direktore tapau aš. Visą kelią nuo administratorės (taip dabar vadintųsi šios pareigos) iki Lietuvos aklųjų bibliotekos vadovės, galėčiau pasakyti, mane vedė Jadvyga Kuolienė. Čia, bibliotekoje, aš išmokau daugybės dalykų – nuo raštų rengimo, jų turinio diplomatijos, iki sklandaus viso bibliotekos organizmo funkcionavimo užtikrinimo. Direktorė buvo tikrai įkvepiantis profesionalumo, greitos reakcijos, šaltakraujiškumo krizinėse situacijose pavyzdys. Įstabi jos empatija, žmogiška šiluma visada traukė prie jos žmones. Dažnas interesantas, išėjęs iš Direktorės kabineto, būdavo priblokštas: „Pasikalbėjau kaip su seseria“.
LAB – vienintelė Jadvygos darbo vieta, kuriai ji atidavė net 48 metus. Todėl žinojo mėgstamą darbą iki mažiausių smulkmenų. Gebėdavo paruošti pranešimą konferencijai ar projekto aprašymą neįtikėtinai greitai. Puikiai atstovavo bibliotekai, išplukdė ją į tarptautinius vandenis – dalyvavo tarptautinėse konferencijose, organizavo jas mūsų bibliotekoje. Ypač įsimintina ir naudinga buvo 1997 m. surengta konferencija „Neregys – Knyga – Biblioteka“, surengta ką tik naujai pastatytame, specialiai bibliotekai skirtame pastate Skroblų g. 10, Vilniuje, kur LAB veikia iki šiol.
Labai gerai prisimenu įspūdį, kai Direktorę pamačiau pirmą kartą – buvau pakviesta į darbo pokalbį. Taip įsivaizduodavau pagrindinio herojaus motiną iš Ievos Simonaitytės romano „Vilius Karalius“. Ori, bajoriška laikysena, dėmesys pašnekovui, ir, žinoma, visas įvaizdis – balta palaidinukė stačia apykaklaite, stilingas švarkelis, pečius apgobusi graži šilta skara. Bet didžiausią įspūdį paliko šios moters inteligencija.
Su Direktore dirbti buvo gera. Kas beatsitiktų, visada žinojai, kad yra paskutinė nesugriaunama tvirtovė – Ji. Visada surandanti išeitį, nors kartais pasirinkimas ir būdavo labai menkas. Tekdavo rinktis geriausią išeitį iš kelių blogų variantų – buvo sunkus laikas. Direktorė buvo tvirta ir užgrūdinta, oriai atlaikanti įvairius smūgius ir nemalonumus, o jų šiame darbe niekada netrūko.
Jadvyga Kuolienė nuo pat jaunystės, dar nebaigusi universiteto, dirbo su neregiais ir silpnaregiais skaitytojais. Labai gerai jautė ir suprato jų informacinius, kultūrinius, socialinius poreikius. Gerai pažino skaitytojus, domėjosi jų gyvenimu, pasiekimais, ir pati buvo skaitytojų mylima ir vertinama. Ir iki šiol turi didžiulį bičiulių ratą.
Todėl visuotinė pagarba, kuri supdavo ir supa Jadvygą Kuolienę, yra iš tiesų pelnyta. Ši iš pažiūros smulkutė moteris daug kartų įrodė, kad pati savo rankomis gali padaryti labai daug ką – net sukurti mikropasaulį. Kaip tai padarė gražiojoje savo sodyboje, kurioje taip mėgsta leisti laiką ir dabar.
O aš Jadvygą vadinu viena iš savo profesinių krikštamočių. Būtent Direktorė paskatino mane studijuoti magistrantūroje 1998–2000 metais. Nuo mano studijų baigimo 1989-aisiais buvo praėjęs daugiau kaip dešimtmetis, įvykę didžiuliai pokyčiai. Galima teigti, kad bibliotekų veikla kito nuo pat pamatų. Tad Bibliotekų ir informacijos centrų vadybos magistro studijos buvo man itin savalaikės, reikalingos ir naudingos. Gautas žinias iškart siūliau taikyti LAB veikloje, mačiau ir džiaugiausi, kaip naujovės sėkmingai prigyja.
Trys žmonės – Jadvyga Kuolienė, šviesaus atminimo universiteto profesorė Audronė Glosienė (1958–2009) ir dr. Valentinas Vytautas Toločka – padėjo man tapti tuo, kuo šiandien esu. Esu labai dėkinga jiems ir likimui, kad sutikau juos savo kelyje.
Valentinas Vytautas Toločka „Pradžia buvo tokia“
Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus kombinato biblioteka prieš 57 metus buvo įsikūrusi Labdarių gatvėje nr. 7, antro aukšto kampiniame kambaryje, kuris turėjo maždaug 18-a kvadratinių metrų ploto. Jame stovėjo lentynos su Brailio rašto knygomis, rašomasis stalas, kelios kėdės, fotelis, kampe – koklinė krosnis. Be abejo, darbo sąlygos bibliotekininkei buvo prastos.
Tuo metu aš gyvenau ir dirbau Kaune. Vilniaus universitete studijavau neakivaizdiniu būdu. Į sesijas atvažiuodavau žiemą ir vasarą ar šiaip studijų reikalais kitu metu.
Mes, universiteto studentai, dažnai užsukdavome į šią biblioteką ne tik knygų, bet ir pabendrauti vieni su kitais.
Atsimenu, 1959 m. vasaros sesijos metu užėjęs į šią biblioteką, radau naują vedėją – Jadvygą Sereikaitę, baigusią bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Jadvyga visus šiltai sutikdavo. Norisi pasakyti, kad jau tada jai tiko ir dabar tebetinka geri žodžiai: maloni, nuoširdi, draugiška, rūpestinga.
Mano bičiulis Napoleonas Kuolys, baigęs Kauno aklųjų mokyklą, įsidarbino Vilniaus kombinate, buvo aktyvus ir sumanus ne tik mūsų draugijos, bet ir kombinato veikėjas. Lankydamasis bibliotekoje susidomėjo jaunąja bibliotekininke. Vienas kitam patiko. Susidraugavo. Netrukus ir susituokė. Aš buvau irgi labai patenkintas, kad mano draugas su tokia nuostabia moterimi sukūrė šeimą.
Bibliotekoje glaudėsi ir kombinato meno saviveiklininkai. Jadvyga buvo suorganizavusi dramos mėgėjų ir literatų būrelius, su universiteto studentu Vytautu Stanaičiu parengė suaugusių aklųjų mokymo programą, žodžiu – ji padėjo sukti kultūros ratą tarp kombinato darbuotojų.
Kai 1966 m. pradžioje pradėjo veikti Lietuvos aklųjų draugijos centrinė biblioteka, tuomet Jadvyga ir aš – naujos bibliotekos direktorius – tapome bendradarbiais. Visais bibliotekininkystės darbų klausimais ji buvo geriausia patarėja. Ieškojome darbo patirties, sukauptos už Lietuvos ribų, važiavome susipažinti su veikiančiomis valstybinėmis centralizuotomis aklųjų bibliotekomis. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį su Jadvyga Kuoliene nuvykome į Rygą apžiūrėti, kaip tvarkosi Latvijos respublikinė aklųjų biblioteka.
Tuometinis bibliotekos direktorius Stanislavas Miklaševičius mudviem parodė biblioteką, papasakojo jos istoriją, supažindino su knygų fondais, bibliotekos struktūra, skyrių darbais. Aš užmezgiau asmeninius kontaktus su kai kuriais bibliotekos darbuotojais. Ypač mano dėmesį patraukė gražiai lietuviškai kalbantis regintis darbuotojas Edgaras Zilbaluodis. Direktorius Miklaševičius mudviem su Jadvyga įdomiai papasakojo apie savo apsilankymą Leipcigo aklųjų bibliotekoje, sužinojome, kaip tvarkosi vokiečiai. Namo grįžome įgiję nemažai reikalingų žinių.
Po dviejų savaičių abu pirmą kartą išvykome į Maskvą. Čia susipažinome su Respublikine centrine Maskvos aklųjų biblioteka. Buvome geranoriškai priimti. Darbuotojai papasakojo ir parodė, kaip jie dirba. Susipažinome su neregiu bibliotekininku, bibliografu Maratu Biriučkovu, su kuriuo vėliau dar ilgai bendravau. Iš pradžių sutarėme susirašinėti, keistis tiflologine literatūra. Bibliotekininkai mudviem davė įvairios metodinės literatūros.
Nuvažiavome į specializuotą knygyną „Rassvet“, iš kurio pokario metais pirkdavo grožinę, mokslinę literatūrą, vadovėlius, natas mūsų bibliotekoms.
Mudu su Jadvyga buvome apgyvendinti centriniame viešbutyje Maksimo Gorkio gatvėje. Vieta puiki – pats Maskvos centras. Vaikščiojome po Kremlių. Labai įdomu! Paskui – ekskursijos po parduotuves.
Rugsėjo 28 d. į Vilnių išvažiavome „Lietuvos“ traukiniu.
Danutė Cidzikienė „Pluoštelis prisiminimų apie Jadvygą Kuolienę“
Dėkinga likimui, kuris man lėmė dar profesinės veiklos pradžioje (1972 m.) sutikti kompetentingą tiflobibliotekininkystės pagrindų kūrėją, tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoją Jadvygą Kuolienę. Tai buvo puiki, jau turinti patirties specialistė, miela kolegė ir bičiulė. Tai žmogus, kuris su didele meile man pristatė aklųjų ir silpnaregių bendruomenę, mokė pažinti neregių pasaulį, jų poreikius, skatino domėtis aklųjų gyvenimo ir švietimo istorija bei gilintis į bibliotekos darbo specifiką. Tai buvo be galo vertinga patirtis, apie kurią tais laikais jokiuose universitetuose net nebuvo kalbama. Pavaduotojos skatinami, mes, visi nauji darbuotojai, aktyviai studijavome tiflologinę literatūrą, suteikusią ne tik daug žinių, vertingos informacijos, bet ir padėjusią profesiškai tobulėti.
Bibliotekai persikėlus iš Vilniaus aklųjų įmonės į naujas, Skroblų g. 29, patalpas, man buvo patikėtos Metodikos skyriaus vedėjos pareigos ir numatyta darbo vieta kartu su Jadvyga tame pačiame kabinete, administracijos patalpose. Labai tuo džiaugiausi, nes tarp mūsų tvyrojo nuoširdi ir dalykiška bendradarbiavimo atmosfera, noras vienas kitą išklausyti, suprasti, įvertinti ir padėti. Per 22 mano darbo bibliotekoje metus drauge su Jadvyga dažnai vykdavome į komandiruotes, lankydavome bibliotekos filialus, rajonų bibliotekėles, tikrindavome jų darbą, stengėmės padėti ir spręsti vietoje įvairias veiklos problemas. Visada žinojau, kad galiu pasikliauti Jadvygos nuoširdumu, profesionalumu ir patirtimi.
Mus siejo ne tik tarnybinė, profesinė, bet ir dvasinė bendrystė. Jadvyga aktyviai dalyvavo įvairioje visuomeninėje veikloje ir skatino į šią veiklą įsitraukti kitus. Abi dalyvavome tuometinių Tarprajoninių kultūros namų folkloro ansamblyje „Versmė“, daug keliaudavome, koncertuodavome įvairiuose renginiuose.
Giliai išgyvenome pirmuosius Atgimimo metus, kai su Sąjūdžiu prasidėjo naujos Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpis. Jadvyga Kuolienė buvo daugelio renginių iniciatorė ir dalyvė, aktyvi Sąjūdžio veikėja.
Ypač įsimintini 1991-ieji. Palankiai susiklosčius tuometinei situacijai, mes su Jadvyga dalyvavome 1991 m. rugpjūčio mėn. Maskvoje vykusioje 57-ojoje IFLA generalinėje konferencijoje. Šiame forume pavaduotoja turėjo skaityti pranešimą. Tačiau jau pačią pirmąją dieną Maskvos centre pasirodę tankai įnešė sumaišties ir į konferencijos darbą. Mes, neseniai Lietuvoje išgyvenę istorinius įvykius, labai jautriai reagavome į vykdomą perversmą (pučą) Maskvoje. Konferencijos darbas po poros dienų buvo nutrauktas. Kartu su kitais Lietuvos delegacijos nariais (K. Sinkevičiumi, P. Saudargu, V. Rimša) nerimaudami ir susirūpinę išvykome į Lietuvą.
Dar viena įsimintina išvyka buvo į Vokietiją, Leipcigo aklųjų biblioteką. Juk J. Kuolienei visada rūpėjo kitų aklųjų bibliotekų europinė patirtis, naujų informacinių technologijų spartus veržimasis į gyvenimą ir į neregio pasaulį, naujos galimybės garsinių knygų leidyboje, nauji bendradarbiavimo ryšiai.
Domino ir Rytų Europos specialiųjų bibliotekų veiklos pokyčiai bei naujos tendencijos. 2002 m., remiant Atviros Lietuvos fondui, drauge su Jadvyga vykome net į Rusijos Novosibirsko srities specialiąją aklųjų ir silpnaregių biblioteką dalyvauti tarptautinėje konferencijoje „Bibliotekos, aptarnaujančios ribotų veiklos galimybių žmones, ir socialinis sektorius kelyje į socialinę partnerystę“. Jadvyga skaitė pranešimą apie neregiams skirtas naujas informacines technologijas , jų naudojimą kuriant ir palaikant bibliotekos ryšius su trečiuoju sektoriumi. Konferencijoje dalyvavo 17 Vakarų bei Rytų Europos šalių, taip pat Azijos ir Baltijos valstybių atstovai. Džiaugėmės, kad nesame atsilikę nuo kaimynų, o gerokai pažengę į priekį. Svarbiausia, kad tokie forumai suteikė galimybę ne tik vertinti savo bibliotekos veiklą, bet ir pažvelgti iš šalies.
Iš visos širdies esu dėkinga J. Kuolienei, savo mokytojai, nuoširdžiai bičiulei ir puikiai specialistei už man skirtas pamokas, kurios mane paskatino keturis savo darbo dešimtmečius susieti su aklųjų ir silpnaregių bendruomene bei jos žmonėmis.
Saulius Plepys „Savas žmogus“
Į Vilniaus universitetą įstojau 1959 metais. Rugsėjo pradžioje patraukiau į Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus gamybinio mokymo kombinato biblioteką. Čia ir susipažinau su jos vedėja Jadvyga Sereikaite. Iš pirmųjų pokalbių su mergina pajutau, kad tai mūsiškis, savas žmogus. Nors pati Jadvyga bibliotekoje vos buvo spėjusi kojas apšilti, dirbti pradėjusi prieš gerą pusmetį, ji iškart rado bendrą kalbą su visais bibliotekos lankytojais. Mokėjo sudominti išrankų skaitytoją, perkalbėti kaprizingą senutę, susišnekėti su beveik nieko negirdinčiu ir nematančiu Vaniuša Batovskiu. Tenka tik stebėtis, kaip greit jauna mergina susigyveno su neregiais žmonėmis. Tik jautrios širdies, dvasingos prigimties žmogus galėjo taip lengvai suartėti su nematančiaisiais.
Jadvyga neapsiribojo vien darbu bibliotekoje. Ji kasdien darbuotojams skaitydavo knygas ir laikraščius, dalyvavo meno mėgėjų būreliuose, važiavo su skaitytojais į ekskursijas, lankė spektaklius.
Vėliau mudviem kartu gana ilgai teko dirbti vienoje įstaigoje – Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Kaip pavaldinys nesu iš jos išgirdęs nė vieno nepelnyto priekaišto. Būdama direktorė, ji sugebėjo vadovauti patardama pavaldiniams ir juos įtikindama. Tokių viršininkų reikia paieškoti. Žodžiu, ateina į darbą naujas žmogus, dirba vienoje darbovietėje bemaž 50 metų, tampa lyderiu ir pakeičia bendruomenės gyvenimą, pakeldamas jį į aukštesnį, gražesnį lygmenį. Toks lyderis buvo ir tebėra bibliotekininkė Jadvyga Sereikaitė-Kuolienė.
Juozas Valentukevičius „Talpaus gėrio asmenybė“
Mielą ir nuoširdžią moterį Jadvygą Zinaidą Sereikaitę-Kuolienę teko garbė pažinti nuo 1975 m. rudens, kai persikėliau gyventi į Vilnių ir pradėjau studijuoti Vilniaus valstybiniame universitete. Dažnai lankydavausi bibliotekoje. Pamačiusi naują skaitytoją, prisistatė, susipažinome. Sužinojusi, kad studijuoju istoriją, iškart pasiūlė įvairios literatūros, supažindino su studijas jau baigusiais žmonėmis. Taip prasidėjo daug metų trunkantis bendravimas ir bendradarbiavimas. Gražių, prasmingų prisiminimų daug, bet nuoširdžiausi liko iš to laikotarpio, kai Lietuvoje prasidėjo permainos ir gimė Persitvarkymo Sąjūdis.
Atgimimo metais dirbau Lietuvos aklųjų draugijos Garso įrašų namuose, o Jadvyga jau daug metų buvo aklųjų bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. Dažnai tekdavo susitikti, planuoti darbus, aptarti, kokias knygas ir leidinius reikia įgarsinti ir perduoti bibliotekos skaitytojams. 1988 m. vasaros pradžioje susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, pajutome turintys daug bendrų interesų. Tvyranti permainų viltis teikė daug optimizmo mūsų šaliai ir žmonėms. Norėjome, kad ir neregiai kuo operatyviau gautų tų dienų aktualią informaciją, aktyviai įsijungtų į šalies gyvenimą. Jadvygos iniciatyva Lietuvos aklųjų draugijos kultūros įstaigos Vilniuje įsteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Jos sudėtyje buvo aktyviausi žmonės iš bibliotekos, „Versmės“ leidyklos, Garso įrašų namų, muzikinio kolektyvo. Grupės vadove ir nepavargstančia iniciatore tapo būtent Jadvyga Kuolienė. Dirbo daug ir nuoširdžiai, į laikrodžio rodykles nežiūrėjo. Jos paraginti rinkdavomės į pasitarimus, keitėmės naujienomis ir informacija, nes tuo metu visagalio interneto dar nebuvo. Jadvyga glaudžiai bendravo su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žmonėmis, tad informaciją gaudavome iš pirmų lūpų.
Artėjant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui, vykusiam Vilniaus sporto rūmuose 1988 metų spalio 22–23 d., iš anksto buvau susitikęs su profesoriumi Romualdu Ozolu ir suderinęs, kad darysime suvažiavimo garso įrašą. Apie tai sužinojusi Jadvyga nudžiugo. Pasiūlė padaryti įrašą ir rusų kalba, kad kopijas galėtume perduoti kitų šalių aklųjų bibliotekoms, ir žmonės sužinotų, kas vyksta Lietuvoje, o tiražą padidinti tiek, kad užtektų visiems. Praėjus daugeliui metų tą garsinį įrašą prisimena ne tik mūsų krašto, bet ir kaimyninių šalių žmonės.
Yra ir dar vienas malonus to laikotarpio prisiminimas. 1989 m. pradžioje Jadvygai Kuolienei ir bendraminčiams kilo mintis pradėti leisti garsinį žurnalą apie permainas Lietuvoje. Norėta, kad ir neregiai gautų kuo išsamesnę informaciją apie situaciją Lietuvoje. Jame turėjo būti atrinkti ir įgarsinti įdomiausi ir aktualiausi tų dienų straipsniai iš šalies periodinių leidinių, daugiausia iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio nepriklausomos spaudos. Šio žurnalo sudarytoja ir redaktore tapo gerb. Jadvyga. Ji ir pavadinimą sugalvojo – „Laisvas žodis“.
Jadvyga Kuolienė Lietuvos aklųjų bibliotekoje dirbo beveik 50 metų. Pradėjusi dirbti kuklioje aklųjų bibliotekėlėje Vilniuje, buvo gerų ir reikalingų permainų iniciatorė. Pažangūs ir novatoriški sprendimai stiprino biblioteką, jos kolektyvą, būrė akluosius ir silpnaregius skaitytojus, knygos mylėtojus. Daug prisidėjo prie šalies aklųjų bibliotekėlių centralizavimo ir darbo metodikos kūrimo. Jos dėka aklųjų biblioteka tapo žinoma šalies visuomenei. Puikiai pažino neregių gyvenimą ir žinojo jų kultūrinius poreikius bei lūkesčius. Prie jos gimė puikios ir prasmingos tradicijos: Skaitovų Brailio raštu konkursas, Neregių ir silpnaregių literatų kūrybos konkursas, literatų bei muzikos kūrėjų seminaras „Žodžių menas ir muzika“, kuris kas antri metai vyksta prie Zelvos ežero, UAB „Liregus“ poilsiavietėje „Zelva“. Dabartiniai Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai džiaugiasi, kad gali tęsti pradėtus darbus, prasmingų renginių tradiciją.
Šią moterį visą gyvenimą lydėjo ir tebelydi didelė meilė knygai, žmonėms, šeimai ir gimtajai šaliai. Tą puikiai jaučia ir žino visi ją pažįstantys.
Didžiuojuosi, kad teko sutikti ir pažinti šią puikią moterį, kad turėjau progą daug metų dirbti kartu. Ačiū Jums. Nuoširdžiausiai linkiu pačių geriausių ir ilgiausių metų!
Aldona Galadauskienė, Stasė Česnauskienė „Ne tik direktorė, bet ir draugė“
Mes metais dalijomės
Dosniai, viltim…
Tikėjimu ateitim.
Matėme žmogų – jo skausmą ar liūdesį, džiaugsmą.
O mūsų kasdienių darbų sūkuryje svarbiausia juk ir buvo Jadvyga. Jos optimizmas, išradingumas bei nuoseklumas padėjo mums. Jautrumas bei gerumas vertė mus tikėti žmogumi, jo galiomis, turėti ateities viziją.
Dar kelionės…
Jos gaivino ir įkvėpė mus dažnai pernelyg šaltoje kasdienybėje. Atminty liko Samarkandas, Taškentas, Baku, gruzinų karo kelias, Tunisas ir kt.
Ir pomėgiai… Dar ir dabar dalijamės patirtimi apie augalų pasaulį, perskaitytas knygas, rankdarbius, dalijamės kelionių įspūdžiais…