Esu akla, ir dėl to mano gyvenimas niekada nebūna nuobodus. Kartais man žmonės pasiūlo pagalbą, nors man visai jos nereikia. Būna atvejų, kad jie tariasi žiną, kur aš einu, ir bando mane fiziškai nukreipti į tą pusę. Yra pasitaikę, kad jie pro mane praeina nesustodami, kai bandau paprašyti jų pagalbos. Kadangi neužmezgu akių kontakto, jie nesuvokia, kad kreipiuosi į juos. Būna, kad žmonės ranka parodo arba pasako „ten“ arba „į tą pusę“, nepasakydami daugiau nieko. Bet jei turėčiau pasirinkti juokingiausius ir lygiai taip pat labiausiai gąsdinančius potyrius, tai būtų tie, kai žmonės aklumą prilygina kurtumui. Tai pasireiškia įvairiais būdais. Pasitaiko žmonių, kurie su manimi kalbasi garsiau ar lėčiau, arba kartais ir garsiau, ir lėčiau. Taip dažnai būdavo, kai mokiausi integruotai pagrindinėje ir vėliau vidurinėje mokykloje. Neišauklėti arba blogo linkintys vaikai svaidyvavo į mano pusę replikas. Kartą ėjau pro kažkokius vaikus ir išgirdau pastabas apie savo lazdelę. Kiti jiems atsakė, kad reikia būti atsargiems, nes aš turbūt jaučiu, kada jie į mane spokso. Aišku, jie manė, kad jų negirdžiu, nors buvau šalia. Tai mane įžeidė. Dabar esu suaugusi ir tokios situacijos dabar man kelia juoką. Bet paauglystėje dėl to labai kentėdavau.
Kitas incidentas buvo toks. Vienas bendramokslis pasakė, kad jei aš užkliudysiu jį savo lazdele, man „labai atsirūgs“. Žvelgdama iš laiko perspektyvos, manau, jis nebūtų pasielgęs taip, kaip sakė, tačiau tada buvau baikšti, drovi tos vidurinės mokyklos naujokė, ir to nežinojau. Pirmiausia, manau, kad buvo neįmanoma ko nors neužkliudyti, nes mokykla buvo perpildyta. Be to, nebuvo taip, kad aš kaip laukinė mojuočiau lazdele didžiuliais ratais, o žmonės turėtų bėgti šalin. Daugų daugiausia bakstelėdavau į kieno nors užkulnį. Taigi ta pastaba buvo gana apgailėtina ir dabar, kai po 22 metų galiu ją vertinti iš suaugusio žmogaus perspektyvos, iš tikrųjų ji atrodo netgi juokinga.
Dabar turiu savo vaikų, jie abu yra akli, ir aš negaliu neprisiminti savo patirties. Tikiuosi, mano vaikams nereiks patirti tiek daug streso, kiek patyriau aš. Šiek tiek guodžia mintis, kad bent jau sugebėsiu juos atjausti ir suprasti, jei jie patirs tą patį. Taip pat tikiuosi sugebėti juos išmokyti nebijoti sakyti savo nuomonės ir paaiškinti žmonėms, kad rega ir klausa yra du skirtingi pojūčiai. Tikiuosi juos išmokyti mandagiai elgtis, bet patarsiu, kad tam tikromis aplinkybėmis gali būti prasmingiau parodyti sąmojį ir sarkazmą, nes tada gyvenimas tampa linksmenis ir įdomesnis.
I Am Blind, Not Deaf -- Please Learn the Difference [interaktyvus] prieiga perL https://themighty.com/2019/05/blind-not-deaf/?fbclid=IwAR0Eln_D1deXOeQHBNRquYq5c2l2gSkKMG3afXtNOeOvrZtU24aDwxNw_o0 [žiūrėta 2019-09-23]
Parengė Audronė Gendvilienė
G.58
Komentarai