Peršokti į pagrindinį turinį

Veikla Lietuvos aklųjų draugijoje

A. Jonynas

Pokario metais Antanas Jonynas buvo labiausiai išprusęs aklasis Lietuvoje. Jo gabumai ir gebėjimas organizuoti žmones veiklai pradėjo ryškėti dar besimokant Kauno aklųjų institute. Todėl neatsitiktinai, pasibaigus karui, jam patikėta organizuoti ir atkurti neregių organizacijos veiklą. 1944 m. rugsėjo 1 d. A. Jonynas buvo paskirtas įgaliotiniu aklųjų organizacijai steigti, o spalio 4 d. – Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) organizacinio biuro pirmininku.

Kad darbas vyktų sklandžiau, kartu su kitais dviem Aklųjų draugijos darbuotojais — Antanu Baltramiejūnu ir Vanda Kulyte — persikelia gyventi į sostinę Vilnių. Su bendraminčiais neregius buria bendram darbui, organizuoja pirmąjį po karo Lietuvos neregių suvažiavimą, kuriame įsteigiama Lietuvos aklųjų draugija. A. Jonynas tampa Centro valdybos prezidiumo pirmininku. Rūpinasi aklaisiais ir silpnaregiais, jų buitimi, sociokultūrine ir gamybine veikla. Vėliau dar dviejuose suvažiavimuose buvo išrinktas Lietuvos organizacijos centro valdybos pirmininku.

Iš to meto aklųjų bendruomenės narių A. Jonynas išsiskyrė savo aktyvumu, nuovokumu ir neabejingumu kitiems. Jam svarbu buvo viskas – ir žmogaus buitis, ir dvasiniai dalykai. Veiklaus žmogaus iniciatyva, pasirūpinus visais leidimais, 1959 m. buvo pradėtas leisti LAD periodinis mėnesinis žurnalas „Mūsų žodis“, kuris sėkmingai leidžiamas iki šiol, įsteigta LAD leidykla. Kadangi tarybiniais metais buvo gana griežtas įstatymas, draudžiantis dirbti ir užimti dvejas vadovaujančias pareigas, tad ir Jonynas pajuto šio įstatymo galią. Įsteigus „Mūsų žodžio“ redakciją, jam neleista užimti vyriausiojo redaktoriaus pareigų, nes tuo metu dirbo žurnalo „Moksleivis“ vyriausiuoju redaktoriumi. Nors pirmąjį naujojo leidinio numerį praktiškai parengė Jonynas, jo pavardės leidinio metrikoje nėra. Dėl tų pačių priežasčių turėjo palikti ir LAD leidyklos direktoriaus vietą.

Tačiau visa esybe jis buvo Lietuvos aklųjų draugijos narys, ir ne eilinis, o labai aktyvus narys. Savo mintis, sumanymus ir planus mokėjo logiškai ir labai argumentuotai išdėstyti ir pagrįsti, esant būtinybei principingai jas gindavo ir dažnai sugebėdavo įtikinti oponentus. Daug jo sumanymų jau seniai įgyvendinta ir tapo neregių ir silpnaregių įprasto gyvenimo norma, o mes net nesusimąstome, kas buvo jų sumanytojas ir autorius. Jo iniciatyva sistemingai pradėta leisti įvairi tiflologinė literatūra, pradėtas burti mokslininkų būrys, dirbantis aklųjų ir aklumo problematikos srityje. Savo knygoje „Žmogiškoji reabilitacija“, kurią rašė keletą metų, bet nespėjo išleisti (knyga buvo išleista po mirties), Jonynas teigė: „ši knyga – mano, ilgamečio Aklųjų draugijos darbuotojo ir aktyvisto, darbo užrašai, kūrybinis dienoraštis, atsiminimai ir apmąstymai. Pagaliau tai galbūt net ir savotiška išpažintis. Čia stengiuosi labai tiesiai ir kritiškai pažvelgti į Aklųjų draugijos, kuriai priklausau visomis ląstelėmis, atliktą darbą ir nueitą kelią.“

A. Jonyną jaudino aklojo ir reginčiojo santykiai, aklojo vieta visuomenėje. Jis primygtinai kartojo, kad niekada nesinaudotų jokia paslauga, teikiama jam tik iš gailesčio. „Žmogus, praradęs regėjimą, juk nepraranda savojo aš! Ne gailesčio, bet pripažinimo siekia aklieji, pilnavertiškumo,“ – sakydavo jis. Ypatingą dėmesį skyrė jaunimui, jo švietimui, kultūrai, o svarbiausiu uždaviniu laikė neregių integravimąsi į visuomenę.

 

Pats, būdamas labai aktyvus, stengėsi žymesnius žmones, su kuriais bendravo, supažindinti su Lietuvos aklųjų draugija – kviesdavosi juos į vakarus, iškilmingus minėjimus, organizuodavo rašytojų susitikimus su įstaigų darbuotojais. Nemažai Lietuvos kultūros veikėjų ir rašytojų gerai žinojo Aklųjų draugiją, jos narius ir yra nemažai parašę kūrinių apie aklųjų gyvenimą. Jonynas pabrėždavo, kad „švietimas ir kultūra — tai vidinės akys – pagrindas prarastam regėjimui kompensuoti.“ Neretai pats vykdamas į susitikimus su skaitytojais drauge pasikviesdavo ir kai kuriuos neregius. Tuo norėjo parodyti visuomenei, kad Lietuvos aklųjų draugijoje yra menui gabių žmonių.

Jam rūpėjo viskas: ekonomika, gamyba, tiflotechnika, tiflologinis mokymas, kultūra. Buvo be galo principingas, nedarė nuolaidų savo draugams, ginčydavosi, kovojo su vartotojišku kultūros supratimu, propagavo tikrą meną. Ir nebedirbdamas draugijoje, A. Jonynas nenutolo nuo jos svarbiausių reikalų, dalyvavo pasitarimuose, konferencijose, rašė straipsnių aklųjų reabilitacijos ir integracijos klausimais.

Šis žmogus paliko ryškų pėdsaką neregių gyvenime ir organizacijos veikloje.

Pateikiame svarbesnes Lietuvos aklųjų draugijoje veiklos datas:

nuo 1944 spalio 4 d. dirbo Lietuvos aklųjų draugijos organizacinio biuro pirmininku
1947 balandžio 30 d.

pirmajame Lietuvos aklųjų draugijos suvažiavime išrinktas Centro valdybos prezidiumo pirmininku

1947–1963

dirbo Lietuvos aklųjų draugijos centro valdybos prezidiumo pirmininku:
1947 balandis – 1951 rugpjūtis; 1952 rugsėjis –1954 balandis; 1962 rugsėjis – 1963 rugpjūtis

1959

rašytojo iniciatyva pradėtas leisti žurnalas „Mūsų žodis“

1963–1964

Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos organizatorius ir direktorius

1967–1969

Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos Tiflologinės literatūros redakcijos vedėjas

1971–1973

Lietuvos aklųjų draugijos eksperimentinės įmonės Tiflologijos ir darbo mokslinio organizavimo skyriaus darbuotojas

* * *

 

 

 

 

 * * *

Parengta pagal:

Jonynas A. Lietuvos aklųjų draugija. — Vilnius, Mintis, 1968.

Jonynas A. Žmogiškoji reabilitacija. — Vilnius, Mintis, 1979.

Riškutė J. Antanas Jonynas. — Vilnius, Vaga, 1988.

A. Jonynas amžininkų prisiminimuose / sudarė Juozas Marcinkus. — Klaipėda, Eldija, 1994.

S.151