Peršokti į pagrindinį turinį

Liaudies muzikanto, armonikieriaus ALBERTO JURO šimtmetis.

Liaudies muzikanto, armonikieriaus ALBERTO JURO šimtmetis.

Spalio 3 d. sukanka šimtas metų liaudies muzikantui, armonikieriui, pasakoriui, ilgamečiui Lietuvos dainų švenčių dalyviui Albertui Jurui. Daug metų jis nuoširdžiai bendradarbiavo su Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių padaliniu, dalyvavo įvairiuose renginiuose.

ALBERTAS JURAS
Gimė 1919 m. spalio 3 d. Elizabete, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1921 m. Jurų šeima, nelengvu darbu susitaupiusi pinigų, grįžo į Lietuvą. Netoli Radviliškio, Šniūraičių kaime, nusipirko 52 ha žemės sklypą ir pradėjo ūkininkauti. Naujakurių šeimai nebuvo lengva – reikėjo statyti trobesius, dirbti žemę, auginti keturis mažamečius vaikus, bet sumanus Alberto tėvas Petras Juras sugebėjo gerai tvarkytis. Jų šeima nebuvo tradicinė, kaip daugelis to meto Lietuvos šeimų, kaimynai su lengva ironija juos vadino „amerikonais“: Jurai mokėjo ne tik nuoširdžiai dirbti, sumaniai ūkininkauti, bet mokėjo ir kultūringai pasilinksminti, paįvairinti monotonišką kasdienybę. Tėvai anksti pastebėjo Alberto muzikinius gabumus: užtekdavo vaikui nugirsti kokią naują melodiją ir jis ją iš klausos atkartodavo švilpyne ar lūpine armonikėle. Tėvai nupirko jam armoniką ir nuvežė į Radviliškį pas patyrusį muzikantą pasimokyti griežti šiuo instrumentu. Gabus vaikas greitai, per kelias savaites, perprato šio instrumento paslaptis ir pradėjo groti valsus, polkas. Netrukus trylikametis vaikas jau grojo kaimyno vestuvėse.

Atėjus sovietmečiui, gyvenimas pasikeitė radikaliai. Pasiturintiems ūkininkams grėsė represijos, tremtis, Sibiras. Šeimai, šiaip taip išvengus pirmojo trėmimo, vėlesniojo išvengti nepavyko. Albertas kurį laiką slapstėsi, bet sovietinis saugumas jį surado ir suėmė. 1949 m. jį nuteisė dešimčiai metų lagerio. Septynerius su puse metų nežmoniškomis sąlygomis dirbo Vorkutoje, akmens anglies kasyklose. Paskui – ilgi tremties metai Sibire. Šiaip taip ten surado ir vargstančius savo tėvus. Tolimajame Rusijos Sibire surado ir savo meilę, taip pat tremtinę iš Lietuvos, ten gimė ir vaikai. Gyvendami toli nuo Lietuvos, vis svajojo ir planavo grįžti į Tėvynę.

Tik po šešiolikos metų tremties Albertas su žmona Rozalija grįžo į Lietuvą. Deja, atšiauriame Sibire amžinojo poilsio liko jų tėvai ir vaikeliai – dvynukai. Grįžę, apsigyveno Linkuvoje, Pakruojo rajone. Įsidarbino pieninėje. Po darbo skubėdavo į Linkuvos kultūros namus. Daug metų ansamblyje „Linkava“ Albertas griežė armonika ir pasakodavo įvairius juokingus nutikimus. Tapo šio kolektyvo siela, dažnai jį pavadindavo „pupų dėdės“ vardu. Muzika, susitikimai, koncertai padėdavo Albertui bent šiek tiek užmiršti praeities skriaudas ir neteisybes. Sunkus gyvenimas atsiliepė ir sveikatai: jam būnant vyresnio amžiaus labai nusilpo rega, vos matė. Įstojęs į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, aktyviai dalyvavo šios organizacijos meninės saviraiškos kolektyvų veikloje.

Nuo 1990 m. A. Juras dalyvavo visose Lietuvos dainų šventėse. 2014 metai jam buvo ypatingi. Leidinys „Šiaulių kraštas“ liepos 11 d. rašė: „Pastarosiomis dienomis Linkuvos folkloro ansamblio „Linkava“ muzikantas ir pasakotojas Albertas Juras atsidūrė žiniasklaidos ir televizijų laidų kūrėjų akiratyje. Tokio dėmesio 94­erių linkuvietis sulaukė, nes buvo vyriausias Dainų šventės „Čia – mano namai“ dalyvis.“

A. Juras mirė eidamas 98 metus, 2017 m. kovo 5 d., Linkuvoje. Jam skirtame nekrologe buvo nuoširdžiai parašyta: „Paskutinė Dėdės Juro muzikinė dovana – susitikimas sausio dvidešimt pirmąją... Savo namuose grojo, žvaliai keisdamas armonikas ir linksmai porindamas, kiek visokiausių padėkų ir apdovanojimų gavęs... Ir netikėta žinia – nutilo Pupų Dėdės armonika... Atmintyje – linksmojo muzikanto melodijos, inteligentiškas žilagalvio žavesys, kai pakėlęs skrybėlę, Dėdė Juras atsisveikindavo: Iki kito karto! Su Dievu! Skubu – manęs laukia!..“

Ilgaamžio A. Juro gyvenimas buvo įvairus, daug visko patyrė, patyrė ir šilto ir šalto, išgyveno Sibiro tremtį, bet visada jį lydėjo muzika ir daina – padėjo nepasimeti gyvenimo vingiuose. Jo
vingiai tęsėsi nuo Amerikos, smetoninės Lietuvos, Rusijos Sibiro, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, išsvajotos laisvės. A. Jūras yra sakęs: „Esu laisvas kaip paukštelis margam Dievo pasauly. Gimiau Amerikoje, gyvenau Europoje ir Azijoje, o nutūpiau ant šito Linkuvos kalnelio, nuo kurio jau bepakilsiu į pačią tolimiausią kelionę už jūrių marių, už dunojėlių...“

Apie A. Jurą galima rasti informacijos internete. Kelios nuorodos:

https://www.youtube.com/watch?v=SZCiooLD2ro
https://www.youtube.com/watch?v=v0qi-1zCP4E

Parengė Juozas Valentukevičius

G.65

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"